Pirmasis dienoraščio įrašas EVER

Aš nedvejojau patekti į „blogosferą“ dėl paprastų priežasčių:

1. Manau, kad pasaulyje per daug triukšmo ir beveik nepakanka garso.
2. Jei tai padariau, norėjau padaryti pagrįstą gero darbo faksimilę.

Taigi nusprendžiau viską apgalvoti ir dar kartą... bet galiausiai padariau išvadą, kad negali būti bloga mintis naudoti visas turimas priemones, kad reklamuočiau savo bendruomenę ir galbūt pasidalinčiau savo prieštaringais požiūriais.

Pirmiausia noriu aptarti KODĖL ekonomikos plėtros. Šiuo atžvilgiu galiu kalbėti tik apie savo labai asmenines priežastis. Prieš kokius 35+ metus daugiau ar mažiau pakliuvau į šią sritį, dirbdamas valstijos lygiu Misisipėje. Pastebėjau, kad man tikrai patinka gamyba ir dar labiau patinka sudaryti sandorius ir padėti padaryti gerus dalykus. Geri dalykai, kurie nutinka, neabejotinai apima sandorio laimėjimą ir jaudulį kirpti juosteles ir matyti palankias antraštes. Tačiau tas pradinis jaudulys gana greitai praeina ir, tikimės, mes, kūrėjai, suprasime, kad tikrai svarbi ekonominės plėtros misija (ir tai yra misija) yra suteikti galimybę prasmingam darbui palaikyti šeimas ir bendruomenes.

Konkrečiai prisimenu, kad buvau projekto skelbime, kuriame, atrodo, buvo šimtai žmonių, ką tik praradusių darbą gamykloje, kuri buvo uždaroma. Mačiau žmones, kurie buvo susijaudinę. Mačiau kelis žmones su ašaromis akyse. Mačiau viltį. Darbas atliktas.

Žinoma, man patinka persekiojimas ir visi niuansai laimėti projektą, kurio siekia tiek daug. Tačiau misija yra viltis.

Kitą kartą – PSO ekonominės plėtros.